Su abiem savo šeimom gan gerai sutariau. Tiesa, įmotės mama niekada nevadinau, o štai patėvis man visada atstojo tikrą tėvą. Taip jį ir šaukdavau.

Mielai svečiuodavausi tėvo ir jo naujosios šeimos namuose, įbrolis dažnokai viešėdavo pas mane (tai yra pas mano mamą). Štai čia ir yra visas mano šeimos keistumas.

Tą vasarą atšvenčiau aštuonioliktąjį savo gimtadienį. Pagal amžių buvau pakankamai subrendusi, labai gabi mergina. Mokiausi gerai (tuo labai džiaugėsi mano motušė ir visa likusi šeima). Orai buvo karšti, tad su tėvais (mama ir patėviu) dažnai važiuodavome į užmiesčio sodybą ir maudydamiesi tvenkinyje gynėmės nuo kaitrios saulės.

Pasisvečiuoti atvažiavo ir mano įbrolis (ketvirto kurso studentas). Jis iš karto patraukė mano dėmesį savo paslaptinga šypsena. Kęstas buvo aukštas, atletiškas tamsiaplaukis. Atvažiavo apie savo viešnagę įspėjęs iš anksto.

Mes jo laukėme. Nors matydavomės ne itin retai, Kęstas mūsų namuose visada buvo laukiamas, mielas svečias. Tačiau pastaruoju metu jis vis nerasdavo laiko pasisvečiuoti. Sakė, kad mokslai smaugia, kad man jo metų bus daug geriau ir lengviau, nes iš prigimties esu gabi.

Tėvai kaip ir visais savaitgaliais susiruošė į sodybą, tik šį kartą nusprendė, kad nori pailsėti dviese. Išvažiavo palikę mane įbrolio globai (nors ne kartą prieš tai vos ne jėga išsitempdavo kartu motyvuodami tuo, kad esu „per maža“ būti namuose viena beveik tris paras). Taigi įbrolio apsilankymas man buvo dviguba šventė. Žiūrėdama į iš kiemo išvažiuojančią tėvų mašiną jau kūriau pačius nuostabiausius vakaro planus, ketinau tuoj pat paskambinti draugei ir susitarti, kur eisime pašėlti. Taip ir padariau. Paskambinau. Nusprendėme, kad smagiausia bus kokiame nors triukšmingame klube, bet kur tiksliai — nežinojome.

Visa diena prieš akis, dar spėsime nuspręsti. Kęstas, klausydamasis mūsų pokalbio, tik paslaptingai šypsojosi. Padėjus ragelį jis su pašaipos gaidele balse pasakė:

— Brangioji mano sesute, esi palikta mano globai, ir turiu tau pasakyti gan liūdną naujieną: į jokį klubą su jokia drauge tu neisi. Tik rūpesčių su tavo tėvais man ir betrūksta. Ar bent įsivaizduoji, kaip jie supyktų sužinoję, kad leidau tau kažkur bastytis kiaurą naktį?

Bandžiau įkalbėti Kęstą, kad nieko čia baisaus. Na, pasiautėsim su bičiule, pasilinksminsim. Kas čia tokio? Juk man jau aštuoniolika, o vis dar gyvenu šiltnamio sąlygomis. Tėvai niekur neleidžia. Bet Kęstas laikėsi tvirtai:

— Jei neleidžia, vadinasi, esi per maža. Neleisiu ir aš.

Dar mėginau įkalbėti, kad eitų kartu, bet jis tik kategoriškai papurtė galvą. Teko vėl skambinti draugei ir atsiprašyti. Sulemenau kažką panašaus į: „Atleisk, planai pasikeitė, turiu būti su įbroliu, kuris atvažiavo į svečius ir nori pasivaikščioti po miestą...“

Juk negalėjau prisipažinti, kad esu priversta paklusti kažkokiam vos keleriais metais vyresniam vaikėzui.

— Sakai, noriu miestą apžiūrėti? — toliau savimi patenkintas šaipėsi svečias. — Ką gi, gerai. Renkis, einam, parodyk man visas Vilniaus įžymybes.

Rengiausi ir keikdama savo kvailumą pėdinau pasivaikščioti. Pradžioje jaučiausi labai nelaiminga, bet po to viskas pasikeitė. Sutikome kelias mano klasės drauges (manau, jos buvo didžiausios mokyklos liežuvautojos, kiekvieną naują žinią pranešančios ne tik klasei, bet ir kelioms aplinkinėms mokykloms).

Pastebėjau, kokiais pavydžiais žvilgsniais jos nulydėjo gražuolį Kęstą, ir mano nuotaika iškart pagerėjo.

Dabar visi žinos, kad turiu „fainą“ berną! Jos tai tikrai papasakos visiems, net vasaros atostogos nesutrukdys. O iš kur jos gali žinoti, kad tai — mano įbrolis!

Kai grįžome vakare, vos pavilkau kojas. Pasistengiau apeiti kuo daugiau gatvių, pasipuikuoti savo palydovu.

— Labanakt. Saldžių sapnų, — palinkėjau svečiui ir jau ruošiausi eiti į savo kambarį.

— Dar pasėdėkime virtuvėje, — paprašė, o jo lūpose ir vėl žaidė paslaptinga šypsenėlė.

Aš sutikau. Iš šaldytuvo išsitraukėme limonado butelį, įsipylėme. Sėdėjome ir plepėjome apie visokius niekus. Aš pasakojau apie mokyklą, Kęstas dalijosi studentiško gyvenimo įspūdžiais. Po to kažkaip keistai pasižiūrėjo į mane ir paklausė:

— Nori pabandyti šį tą naujo?

— Ką?

— Ogi štai ką, — iš savo kuprinės jis išsitraukė butelį degtinės.

— Ar pakvaišai?! — klyktelėjau. — Šito šlamšto kaip gyva nesu gėrusi.

— Žinau, todėl ir siūlau šį tą naujo. Nebijok, bloga nebus. Gali su limonadu sumaišyti, skonio beveik nejausi. Tik malonumą.

— Kokį dar malonumą?..

— Juk daugelis tuo mėgaujasi.

Pabandžiau. Pirmas gurkšnis nudegino kaip ugnis, vos neišlaisčiau stiklinėje likusios degtinės. Bet po to iš tiesų patiko. Dviese išgėrėme visą butelį. Beveik po lygiai! O juk aš gėriau pirmą kartą...

Be to, ir užkandos jokios neturėjome. Kai pagaliau nutarėme, kad vakaroti jau gana, pakilau eiti. Manote nugriuvau? Ne! Spėjau įsikibti Kęstui į atlapus. Kvatodamas iš manęs įbrolis pasakė, kad palydės iki lovos.

— Pati juk nebegali nueiti taip toli. Negi kur nors tarpdury miegosi? Rytoj skaudėtų stuburą.

Palydėjo. Nurengė ir paguldė. Buvo kiek nejauku, bet degtinė atliko savo darbą, priešintis nebepajėgiau, net nenorėjau.

Kęstas prisėdo šalia.

— Nori, paseksiu tau pasaka?

Man buvo tas pats. Kambarys sukosi, sienos nenorėjo stovėti ramiai, lova kažkodėl bangavo. Gulėjau užsimerkusi ir nieko neatsakiau. Pajutau, kaip šiltos Kęsto rankos palindo po mano antklode ir ėmė glostyti pilvą.

— Masažas... — dar bandė savo veiksmus pateisinti įbrolis. — Kad pilvo neskaudėtų...

Nesulaukęs jokios mano reakcijos, jis jau glostė krūtis. Nors buvau girta, bet dar pajėgiau suvokti, kad tai, ką jis daro, man patinka. Suvokiau, kas vyksta ir tada, kai Kęsto rankos mano pilvu nuslydo žemyn. Atrodo, net aimanavau iš pasitenkinimo, kai jis glostė mano tarpkojį. Niekada anksčiau nebuvau to patyrusi...

Po kiek laiko vaikinas palindo po antklode, praskėtė mano kojas ir ėmė laižyti ten, kur prieš tai glamonėjo pirštais, po to ... nori išgirsti kaip baigėsi ši istorija paskambink