Lina firmoje turėjo pasirodyti 20 valandą. Paskirtu laiku ji jau stovėjo prieš duris. Atsidususi pasitaisė plaukus ir ryžtingai paspaudė rankeną.

Išgirdęs varstant duris, į kambarį įžengė jaunuolis.

— Jūs turbūt pasikalbėti, įeikite, nusirenkite, — tarė jis.

Lina įėjo į kabinetą. Be ją sutikusio jaunuolio daugiau nieko nebuvo.

— Galim pradėti, — tęsė jis. — Mano vardas Viktoras. Aš esu firmos direktorius ir paprastai pats kalbuosi su kandidatais. Turiu prisipažinti, kad esu gan reiklus. Taigi viskas priklauso nuo jūsų.

— Aš suprantu, — atsakė Lina. — Ką gi, klauskite. Jus turbūt domina, kur aš dirbau anksčiau?

— Ne, — nusijuokė Viktoras. — Tai nesvarbu. Mano būsimų darbuotojų tikrinimo sistema skiriasi nuo kitų.

Jis atsisėdo į minkštą krėslą ir užsirūkė.

— Išdėstysiu jums savo reikalavimus, jei su jais sutiksite ir atliksite kažką panašaus į paprasčiausią testą, klausimas bus išspręstas.

Lina pajuto kažkokį jaudulį.

— Matote, — tęsė Viktoras, — sekretorę aš įsivaizduoju kaip drausmingą padėjėją, iš pusės žodžio suprantančią visus savo vadovo norus ir besąlygiškai jam paklūstančią. Sakykite, — staiga paklausė jis, — ar jums kada nors teko paklusti valdžios atstovų reikalavimams? Pavyzdžiui, ar krėtė jus kada nors muitinėje?

Lina dar labiau sutriko. Ji nė karto nebuvo užsienyje ir nežinojo muitinės taisyklių, bet tai, ko klausė jos būsimas šefas, labai priminė tą situaciją, kai kartą vasarą ją sustabdė kelių policija, ir du inspektoriai, patikrinę jos automobilį, liepė rankas padėti ant antvožo. Jie sakė, kad seka ypač pavojingus nusikaltėlius, ir jiems leidžiama naudoti bet kokias priemones, taip pat ir kratą. Jie prabėgomis apčiupinėjo jos liemenį, apglostė klubus ir sėdmenis. Lina prisiminė, jog be baimės ji jautė kažkokį saldų pasitenkinimą, kad tenka paklusti valdžiai. Paskui artumo su savo vyru metu ji dažnai prisimindavo tą jausmą, ir ją apimdavo jaudulys.

Dabar visa tai viesulu praskriejo jos galvoje.

— Galvojau, ką atsakyti į jūsų klausimą, — pasakė ji, — bet manau, kad gamta taip sutvarkė, jog kiekviena moteris trokšta daugiau ar mažiau paklusti vyrui, jei, jos manymu, tai — tikras vyras.

— O, tai tas atsakymas, kurį aš ir norėjau išgirsti, — nusišypsojo Viktoras. — Išdėstysiu jums savo reikalavimus. Taigi: sekretorė privalo rengtis drabužiais, maksimaliai pabrėžiančiais jos lytį. Aš esu prieš kelnes ir džinsus. Darbe privalote avėti pusbačius. Teikiu pirmenybę veiklios moters stiliaus drabužiams. Sijono ilgis gali būti įvairus, bet ne pernelyg trumpas, o jei sijonas ilgas, jis turi būti su skeltuku. Norėčiau išgirsti, ką apie tai manote.

Nupasakota sekretorės išvaizda atitiko pačios Linos vaizdinius ta tema. Todėl ji sutikdama linktelėjo.

— Visiškai su jumis sutinku, ir jei tai — vienintelis reikalavimas, problemų dėl to neturėsite.

Viktoras išsiėmė siuvėjo matuoklę.

— Taip... Jūsų dekoltė... Atsekite dar kelias sagutes, aš pamatuosiu. Nesijaudinkite, neketinu su jumis mylėtis, visada aktyviai dalyvauju kuriant firmos darbuotojų įvaizdį. Be to, noriu įsitikinti, ar neturite kokių nors bereikalingų kompleksų.

Lina atsegė dar kelias sagutes ir pajuto, kad jai tai malonu. Matyt, kiekviena moteris turi ekshibicionizmo... Tuo tarpu Viktoras be jokių ceremonijų nusmaukė jos palaidinę.

— Taip... Jums nereikėtų drovėtis savo krūtinės. Beje, ir raktikauliai puikūs, — jis paglostė apnuogintas vietas, Lina jautė, kokie švelnūs jo pirštai. — Manau, kad prasegta turėtų būti maždaug tiek...

Lina jautė, jog ima trūkčioti jos kvėpavimas. Vyrai ne kartą glostė jos kūną, bet visi turėjo vieną tikslą — seksą. O šis domėjosi tik tuo, kiek darbo metu turi būti prasegta jos palaidinė, ir niekuo daugiau. Jis lyg ignoravo ją kaip moterį, ir jo prisilietimai buvo šykštūs bei dalykiški.

— Gerai, — išgirdo Lina jo balsą. — Imsimės jūsų sijono. Tiksliau, jo ilgio.

Jis ramiai atitraukė rankas, atsisėdo į krėslą ir vėl užsirūkė, o Lina liko stovėti prieš jį prasegta palaidine.

— Taip, aš manau, kad galėtumėte segėti trumpesnį sijoną. Prašau, kilstelėkite jį aukščiau. Ne ne, ne taip greitai. Man reikia žinoti, koks ilgis jums tinka.

Jis sulaikė Liną, kai ši atidengė kojinių gumas.

— Na, aišku. Nors ne. Prašau atsukti nugarą.

Nenuleisdama sijono Lina pasisuko.

— Puiku. Dabar prašau pasilenkti.

Pasilenkti? Lina įsivaizdavo, kokia neoria ir žeminančia poza ji stovės. Ar ne pernelyg daug jis sau leidžia? Kas ji jam — pasilinksminimų mergaitė, ar ką? Ne šito ji nedarys!

— Ne, — ji ryžtingai nuleido sijoną ir paraudusi iš susijaudinimo bei patirtos gėdos atsisuko į jį, — man atrodo, to per daug.

O jo veidas buvo toks pat šaltas ir ramus kaip ir anksčiau.

— Nusiraminkite ir sėskitės. Lenktis jums šiaip ar taip tektų, sakykime, norint ką nors pakelti... Jūsų sijono ilgis turi būti patogus visoms atsitiktinėms pozoms. Todėl aš ir paprašiau jūsų pasilenkti. Beje, man labiau patinka sekretorė su trumpučiu sijonėliu. O dėl pozų... noriu pasakyti, kad sekretorės įvaizdis priklauso ne tik nuo drabužių, bet ir nuo vienokios ar kitokios jos pozos, štai apie ką norėjau su jumis pasikalbėti. Bet man atrodo, kad neverta. Jūs atsisakėte vykdyti gan paprastą reikalavimą, ir aš nesu tikras, kad tai nepasikartos. Geriau atsisveikinkime dabar.

Lina suprato, kad padarė klaidą.

— Atleiskite, aš turbūt pasiskubinau. Bet ir jūs turėtumėte mane suprasti — tai nelengva padaryti stebint nepažįstamam vyriškiui.

Stojo tyla. Jis mąstė arba tik apsimetė.

— Miela mergaite, — pagaliau prašneko, — aišku, kad vertinant pagal jūsų tariamus dorovės principus, visa tai galima pavadinti kompleksais. Jūs bandote atskirti seksualinius santykius nuo kitų, laikydamasi kriterijų, kuriuos aš vadinu pornografija ir nešvankybėmis. Mano nuomone, santykiai pagrįsti erotiniais vaizdiniais, aš visiškai sutinku su Froidu, kuris sako, kad visų poelgių esmė — seksualinis pradas. Mano partnerė — tai asmenybė, kurios interesai sutampa su manaisiais, o ne prostitutė. Supraskite, kad moters jėga slypi jos silpnume. Galbūt gyvenime moteris ir nori būti nepriklausoma nuo vyro, bet sueities metu beveik visos jūs norite būti bejėgės ir jausti mylimo žmogaus valdžią. Net fiziškai. Pagalvokite, kodėl vos ne kas antrame filme yra moterų nuolankumo scenų? Tai toli gražu ne dėl konjunktūros — jeigu moterims tai būtų nemalonu, argi jos žiūrėtų tokius filmus po kelis kartus?

Lina klausėsi užmerkusi akis. Jo žodžiai skverbėsi į jos sąmonę vis giliau ir giliau. Jie temdė protą ir priminė jos pačios fantazijas, nerealizuotas su vyru. Būtent tai, ko norėjo ji, o jis nedarė. Lina dar stipriau suspaudė kelius. Ji jau buvo Viktoro belaisvė, pasirengusi padaryti viską, ko tik šis pageidaus, netgi prieš jį nusirengti. Jai taip norėjosi pajusti stiprų vyriškų rankų prisilietimą, kad...

Staiga Viktoras nutilo ir įdėmiai į ją pažiūrėjo. Ir tai, ką ji išgirdo po minutėlės, buvo baisu:

— Galite eiti, jūs laisva.

Lina sėdėjo ir tylėjo. Jai svaigo galva, ir ji niekaip negalėjo rasti reikalingų žodžių, kuriuos ištarusi gautų leidimą pasilikti.

— Leiskite man dar kartą pabandyti, — pagaliau ištarė ji, — prašau. Gal aš susidorosiu su kitomis jūsų užduotimis...

— Vargu, net pirmosios neįveikėte.

Lina pakilo, priėjo prie Viktoro ir atsiklaupė.

— Aš — prie jūsų kojų. Galite su manimi daryti viską, ką norite.

Pastebėjusi, kaip suvirpėjo jo akių vokai, Lina suprato, kad pataikė į tikslą.

Po minutės išgirdo:

— Gerai, stokitės. Jei dar kartą nepaklusite, teks iš čia išeiti visiems laikams.

Argi ji dabar galėtų jam nepaklusti?! Ji bus jo vergė ir tarnaitė, ji priklausys jam visa, ji nusimes visus drabužius ir apkabins jo kojas... Bet jis tik liepė atsistoti ir sakydamas, kad kitą užduotį Lina tikriausiai įveiks be jokio vargo, šyptelėjo.

— Jūs jau žinote, kad mūsų firma, saugodama savo paslaptis, imasi visokių priemonių, kad nenutekėtų informacija. Taigi aš galiu kada noriu jus iškratyti, tai yra apieškoti. Tai neturėtų jūsų stebinti, tam turite būti pasirengusi. Prašau, atsistokite prie sienos ir atsiremkite į ją rankomis. Dabar ženkite žingsnį atgal. Ne, rankų nuo sienos neatitraukite! Kojas praskėskite. Plačiau. Išsilenkite. Gerai, stovėkite.

Jis išėjo iš kambario, Lina liko stovėti panašia poza kaip kad ją kažkada buvo pastatęs kelių patrulis. Ji nesąmoningai suglaudė kojas, ir tuo metu įėjo Viktoras.

— Liepiau stovėti taip, kaip palikau išeidamas. Aš nepatenkintas jūsų nepaklusnumu.

Lina vėl išsižergė ir ant klubų pajuto jo rankas. Rankos slinko aukštyn iki pažastų. Apglostė pečius ir sustojo prie pakaušio. Lina pajuto, kaip jos glosto pakaušį, pirštai paniro į plaukus, apčiupinėjo ausų spenelius, kaktą, slystelėjo per virpančius akių vokus, per skruostus, lūpas ir nuslinko kaklu žemyn prie krūtinės. Lina pajuto švelnius Viktoro pirštus tarp savo krūtų. Paskui šiltos rankos apglostė jos pilvą, klubus, šlaunis, pasiekė sijono kraštą ir vėl ėmė kilti aukštyn, keldamos sijoną. Lina pajuto, kaip tos nekantrios rankos apglėbia jos kojas, liesdamos tarpvietę...

— Na, štai, nieko nėra. Bent jau stambių daiktų. Nors, žinoma, nedidelį raštelį galima paslėpti apatiniuose. Bet šiandien mes neturime tikslo viską nuodugniai apžiūrėti. Tuo labiau, kad laukia dar vienas ypatingas išbandymas.

Lina susitvarkė sijoną ir atsisuko į jį. Dabar jis, žinoma, pasinaudos esama situacija ir jos būkle. Matyt, ypatingas išbandymas su tuo ir susietas. Pirmi jo žodžiai buvo tokie:

— Darbo metu turiu teisę jus bausti net už menkiausius nusižengimus. Juk aš neleidau jums pakeisti pozą. Jūs nepaklausėte, todėl turiu jus nubausti. Ir tai, kad jus baus vadovas vyras, manau, paveiks labiau nei finansinės netektys. Prašau nusimauti kelnaites iki kelių. Prieikite prie manęs, pasikelkite sijoną ir atsigulkite man ant kelių.

Jo žodžiai lyg karšto rimbo smūgiai rėžė jos ausis. Ne, jis nesirengia jos prievartauti, užsiiminėti su ja seksu, pasinaudoti jos nuolankumu, kaip būtų padaręs bet kuris kitas. Ne. Ją, suaugusią moterį, turinčią šeimą ir nemažą gyvenimo patirtį, pagaliau išsilavinimą, rengiasi nubausti kaip mažą vaiką!

— Na, kas yra? — išgirdo jo balsą. — Gal vėl nesutinkat?

Linos rankos iš lėto pakėlė sijoną ir dar lėčiau numovė kelnaites. Viktoras žiūrėjo į ją. Eiti buvo labai nepatogu, bet jis norėjo, kad kelnaitės būtų nuleistos iki kelių. Jai teko prilaikyti jas ranka ir žengti kelis žingsnius. Lina atsiklaupė, patraukė sijoną ir pakėlusi užpakalį sustingo reikalaujama poza.

— Na, štai, jūs pasirengusi. Atsigulkite patogiau, — viena ranka jis apglėbė ją per juosmenį, kita — per šlaunis virš kelių ir pasiguldė aukščiau.

Pajutusi nestiprų pliaukštelėjimą, Lina nevalingai krūptelėjo ir rankomis pabandė prisidengti nuogą užpakaliuką. Viktoras, matyt, to tik ir laukė. Sučiupęs jos rankas, užlaužė už nugaros.

— Na, štai, vėl neklausot. Teks panaudoti dar vieną tramdymo būdą.

Lina pajuto, kaip jis riša jai už nugaros rankas nežinia iš kur gauta virve. Tai darydamas Viktoras laikė ją ant kelių ir ... nori išgirsti kaip baigėsi ši istorija paskambink